Už tūkstančių kilometrų nuo biuro. Apie nuotolinio darbo pliusus ir minusus KITAIP

Yra sakoma – geriau vieną kartą paragauti, nei šimtus kartų išgirsti. Dar yra sakoma, kad kitur žolė visad žalesnė arba, kad svetimam krašte pranašu nebūsi. 

Įsibėgėjus antram mėnesiui be ofiso patogumų (kurių, galiu atvirai pasakyti, vis dar netrūksta), dirbant, manyčiau, ypatingai kūrybiškomis sąlygomis, kilo mintis dalintis. Dalintis ne tik patirtimi, bet ir jausmu. Check it out!

Jo šventenybė INTERNETAS

Internetas, internetas ir dar kartą internetas. Be jo šventenybės - kaip be rankų. Nuo pat tos dienos, kai sužinojau, kad TIKRAI GALIU skristi darbuotis iš svetur, tyliai rezgiau planą kaip naudosiuosi wi-fi (ankstesnės patirtys rodė, kad Azijoj jis visai neblogai veikia ir yra lengvai prieinamas), o jei bus tikrai labai blogai – pirksiu vietinę sim kortelę su pasipildančiais GB. Užbėgant ilgam pasakojimui apie milijonus bandymų prisijungti prie wi-fi, išduodu paslaptį – jei skrisit į šitą pusę, nesivarginkit ir iš karto nusileidus pasirūpinkit vietiniu ryšiu. Sutaupysit nemažai laiko bandant paaiškinti viešbučio registratūros darbuotojui, namų šeimininkui ar nuomotojui, kodėl 2GB per dieną is not enough. Patikėkit, nervų sistema Jums padėkos. 

Maloningosios ROZETĖS

Prieš išvykstant, į savo pusę gyvenimo talpinančią kuprinę, sudėjau, matyt, didžiąją dalį technikos skyriaus – power bank’as, milijonas laidelių, adapteris, ausinės, kompiuteris, telefonai… Galėčiau tęsti, bet, tikiu, jau įsivaizduojat. Jaučiausi maksimaliai užtikrinta – su dalykų pakrovimu problemų tikrai nekils, bet – mes planuojam, o ponas Dievas juokiasi, ar ne? O juokiasi jis šitoj kelionėj dažnai. Įkraunamų dalykėlių tikrai daugiau nei du, o rozetė kambaryje - viena. Čia buvo pasitelkti planavimo ir prioritetizavimo įgūdžiai – kada, ką ir kaip įkrovinėsiu. Buvo problemytė – nebėr problemytės, viskas veikia, viskas įkrauta! Tik prieš persikraustant būtinai reikia pasidomėti, kiek rozečių bus kambaryje. 

Ponas INTERJERAS

Rozetės jau suskaičiuotos. Dabar apie patogias biuro kėdes ir darbo stalą, kondicionierių ir skanią ofiso kavą. Kadangi tikslas buvo ne prabangūs viešbučiai, o vietinio gyvenimo dvasia - sakau atvirai - nieko panašaus į patogų biurą čia tikrai nėra. Kėdes galima atrasti nebent terasėlėj. Vaizdas, aišku, vertas mažiausiai penkių teleloto didžiųjų prizų laimėjimų, bet po 15 minučių sėdėjimo prie +30 jausmas lyg kažkas būtų atsukęs radiatorių ant 5. Būtinai turiu Jus supažindinti su „laikau kompiuterį ant kelių“ , ko pasekoje vyksta intensyvus konfliktas su pečių juostos skausmu. Nugaros apačia jau pasidavė ir tiesiog kiekvieną kartą mojuoja balta vėliava sukastais iš skausmo dantimis. Apie kavos skonį istorija nutyli, bet kiekvieną rytą vietinis senelis išspaudžia skaniausių pasauly šviežių ananasų sulčių, tai skųstis būtų neprotinga. 

FLORA ir niekada nemieganti FAUNA

Prie „aukštos klasės“ darbo sąlygų yra būtina paminėti vietinę fauną. Turiu minty – skorpionai, vėžliai, uodai, milžiniški uodai, skruzdėlytės, ir kiti sprindžio dydžio vabaliukai. Geresniam supratimui, kas Jūsų gali laukti, jei ryšitės tokiai avantiūrai – beveik visada kažkas kanda, ant kompiuterio ekrano – valyk nevalęs, visada kažkas yra, o prieš kišant koją į filp flop‘us, labai rekomenduoju patikrinti, ar ten neįsitaisė koks vienas kitas didesnis faunos atstovas. Remiantis mano asmeniniu tyrimu – didelė tikimybė, kad įsitaisė. Lyg ir ofisas turėtų laimėti 1:0 ? Bet rezultatą lygina gamtos didybė - ošia Indijos vandenynas, sodinukai, kuriuos mes auginam vazonuose, čia – didžiausi medžiai, linguoja palmių giraitės, viskas visur žydi (tikrai neperdedu) ir čia tikrai žolė žalesnė. 

Išvados? Nors yra keletas nepatogumų, tačiau kol kas ofisas stipriai gauna į kaulus.

Išdykėlis LAIKO skirtumas ir jo valdymo ypatumai

Kol Jūs dar sapnuojat, aš jau keliuosi (čia +3,5 valandos). Gyvenant vietiniam kaime, rytais rinkau žingsnius ir šiukšles pajūry, o nuo pietų kibdavau į darbus. Pavojų nesusikaupti, apie kuriuos daug skaičiau, kaime nesutikau. Bet labai turistiniam pajūrio miestely jų čia apstu. Ačiū griežtam auklėjimui, mamai ir įaugusiai disciplinai, kad nekyla pagunda vietoj darbo rinktis vakarėlių iki paryčių – juk užduotys pačios nepasidarys, o ir likusių gimtojoj šaly kolegių nesinori pavesti – pasitikėjo ir išleido.

Nors yra atlikta n+k tyrimų apie darbuotojų produktyvumą ir laiko valdymą dirbant per nuotolį, drąsiai prisipažįstu – sūria drėgme pulsuojanti aplinka įkvepia. Atrodo, užsikuria kažkoks papildomas varikliukas ieškoti atidžiau, stengtis labiau, padaryti daugiau. 

Karalius JAUSMAS

Ir pabaigai - apie Karalių Jausmą, kuris nuo pat pokyčio pradžios nepaliauja maloniai kutenti, bet kartu taip ramina. 

Atrodo, kiekvieną dieną susiduriant kaktomuša su tiek nepatogumų, turėčiau degti noru grįžti namo, į įprastą rutiną, kur viskas pažįstama. Bet yra vienas niuansėlis - kad aš jaučiuosi kaip namie. Ilgi vakarai dirbant, kai aplink skraido jonvabaliai su šviečiančiom uodegytėm, ilgi rytai ir sulčių senukas, tas laisvės prieskonis ore ir Karalius Jausmas, kuris vis pakutena.

Albertas Einšteinas yra nuveikęs daug didžių dalykų ir pasakęs daug sparnuotų frazių, bet ši mano mėgstamiausia : „Life is like riding a bicycle. To keep your balance, you must keep moving.“  Tad nepaliaukim judėti į priekį! :)

P.S. Linkėjimai iš Šri Lankos!

Patiko ką užrašėme? Pasidalink!

Įžvalgomis dalinasi Viktorija Gvozdaitė