Kodėl „moksliukai“ jau nebemadingi, o “maištininkai” per darbo pokalbius pasirodo puikiai?

Iš kur atsiranda ,,moksliuko” sindromas? Ar atvejis, kai vaikai tėvų dėmesį atkreipia tik per savo pasiekimus Jums yra pažįstamas? Galbūt tų vaikų tėvai - buvę užkietėję moksliukai ir savo projekcijas bandantys perduoti ir savo atžaloms? Galbūt kaltos neišpildytos tėvų svajonės, verčiančios lyginti savo vaikus su kitais, spausti bei kritikuoti? Atsižvelgiant į tai, nėra ko stebėtis, kad tokie vaikai ir suaugę savo asmenybę vertina pagal pasiekimus, išorinius vertinimus, like’us iš aplinkinių, mokytojų ar darbdavių. Tokius patyrimus iš vaikystės atsinešę suaugę žmonės dažnai nerimauja nukrypdami nuo plano, renkasi nerizikuoti, nes kiekviena naujiena – nežinomybė. O ar pasiseks – niekas gi nežino…

• Kuo  pasižymi “moksliukai”, besimokantys sistemingai? Jie turi nuo mažens susiformavusią geležinę discipliną, atkaklumą, kantrybę rezultatams siekti bei paklusimą taisyklėms, tuo tarpu gabūs (leidžiantys sau “nesimokyti”) vaikai dažnai pritingi, neatlieka namų darbų, sunkiai išlaiko dėmesį, nesimoko to, kas, jų manymu, neįdomu ir gauna prastesnius pažymius.
• Bet būtent ,,maištininkai’’ dažnai turi išvystytas tokias savybes, kurios vėliau yra ypatingai vertinamos šių dienų darbo rinkoje, viena iš jų - kūrybinis mąstymas, kurio pagrindas - kritiškas sistemos vertinimas, lankstumas bei gebėjimas greitai įžvelgti sprendimus iškilus nenumatytoms situacijoms. Pavyzdžiui, neatlikus namų darbų - staigiai improvizuoti atsakymą arba “užkalbėti dantį” mokytojai. Humoras taip pat gali būti puiki problemos sprendimo pradžia. Būtent tokie žmonės ir darbo pokalbio metu nesistengia atrodyti pernelyg taisyklingi ar atkartoti internete perskaitytų socialiai priimtinų šabloniškų atsakymų. Jų atsakymai autentiški ir originalūs. 
• Kita unikali maištininkų savybė - charizma. Nepervertinantys pažymių ir ,,nestresuojantys’’ dėl rezultatų - dažniausiai būna nepranokstami komunikatoriai pertraukų metu ar užklasinėje veikloje, jie turi platų pažinčių ratą. Tokie kandidatai moka “apkerėti” darbdavius savo laisvumu, pasitikėjimu savimi ir emociniu lankstumu. O jau įsidarbinę, greitai prisitaiko prie ,,nerašytų įmonės taisyklių” bei adaptuojasi dėl puikiai išvystytos intuicijos.
• Tokie žmonės drąsiai rizikuoja, ieško naujų būdų, o ne seka jau pramintais keliais. Pastebima, kad tokie kandidatai po neigiamo atsakymo iš darbdavio nepasineria į savidestrukciją, o tiesiog bando toliau. Tuo tarpu prisitaikyti ir pagal taisykles veikti linkę ,,moksliukai’’ vengia nesėkmės ar stresą keliančios situacijos ir nekandidatuoja į aukštesnę darbo poziciją, neateina į darbo pokalbį.

Aš, kaip atrankų specialistė, visų pirma patariu, kad žmogus, kuris eina į darbo pokalbį, būtų ne ,,šaunuoliškai’’ savo asmenybę užspaudęs ar besistengiantis berti ,,teisingus’’ atsakymus, o žmogiškas - organiškas, klystantis, vietomis sutrinkantis, pasijuokiantis iš savęs ar naivus. Būtent per šiuos aspektus mes ir pastebime tikrąjį žmogaus autentiškumą bei visapusiškumą.

Patiko ką užrašėme? Pasidalink!

Įžvalgomis dalinasi Julija Stankevičiūtė