Jau užmiršote, ką reiškia "sėkmės skonis" darbe? Apie ne finansinio įvertinimo scenarijus.

2021 Sausio 31

Žmogus yra jau taip sutvertas, jog nori būti pastebėtas, įvertintas už pastangas ir tai padeda sustiprinti patiriamą sėkmės skonį darbe. Dalies žmonių gyvenimą itin stipriai formuoja priklausomybė nuo pastovaus išorinio patvirtinimo. Kiti, ženkliai rečiau siekia aplinkinių pripažinimo, nelaikydami to pirminiu savęs įsivertinimo rodikliu. Nenuostabu, jog ankstesnės patirtys daro mums didelę įtaką. Įdomu, kas gi atsitinka, kai papuolame į naują, ir priešingą buvusiai, aplinką, kai įvertinimas kardinaliai pasikeičia ir viskas apsiverčia aukštyn kojomis?

Iš realių, kandidatų mums pasakotų, istorijų išskyrėme du ryškiausius išorinio įvertinimo scenarijus, kurie pasikartoja: “juoda – balta” ir “balta – juoda".

NR.1 ‘’juoda – balta’’ arba "nėra įvertinimo - yra įvetinimas"

  • Kai ilgą laiką negaunate jokio teigiamo įvertinimo, gali susidaryti įspūdis, jog paskatinimo ir nebereikia, nes pranyksta pulsuojantis poreikis. Ypatingai, kai vadovo akimis – Jūs dirbate ir gaunate atlyginimą, tad kokių čia dar įvertinimų reikia? Arba vadovas mano, jog paskatinimai gali išauginti pernelyg didelį Jūsų pasitikėjimą savimi ir norą palikti įmonę. Tokioje aplinkoje pradedate jaustis menkaverčiu, nieko nesugebančiu. Ir taip prarandate pasitikėjimą savimi, kad įtikite, jog kito darbo niekada net ir nesusirasite, nes vadovas savo veiksmais įtikina, kad niekam toks esate nereikalingas. Tokioje aplinkoje lengva pamiršti, kad pozityvus atsakas yra be galo reikšminga darbo proceso dalis. Todėl neretai patikima, kad  finansinis atlygis, gaunamas už darbą ir yra pakankamas įvertinimas, o laukimas tokių žodžių, kaip – ‘’ačiū, Tu puikiai padirbėjai, viršijai visos komandos lūkesčius!’’ – telieka rožinės svajonės.
  • Staiga viskas gali apvirsti aukštyn kojomis, kai pakeičiate darbovietę ir Jūs esate pastebimas! Paradoksas, bet pagyrimais, už puikų savo darbą, stipriai dvejojate: ar tikrai čia man ir apie mane? Juk patenkama į vsiškai kitą pasaulį, kuris pradžioje net apsvaigina ir iššaukia "susijaukusias" emocijas. Savivertė - ne mygtukas, kurį spragtelėjus lengva vėl patikėti savo darbo verte - tai procesas, reikalaujantis laiko ir pastangų iki kol vėl sugrįžta natūralus poreikis būti įvertintam girdint pagyrimus už puikų darbą. Todėl perėjimo procesas būna gana psichologiškai sunkus. 

NR.2  ‘’balta – juoda’’ arba "yra įvertinimas - nėra įvertinimo"

  • O gali būti ir priešingai. Kai savo darbovietėje esate labai vertinamas ir priprantate prie to lygiai taip, kaip priprantama prie bet kokio kito gero dalyko. Gali pasirodyti, kad nuolatinis vadovo pripažinimas: Jūsų įvertinimas už pastangas, iniciatyvą, atliktus darbus, yra savaime suprantamas, todėl pradedate jo nebepastebėti. Kodėl taip atsitinka? Nuolat kartojamas stimulas, nebedirgina taip maloniai, tad ir nedžiugina. 
  • Situacija vėlgi gali apvirsti aukštyn kojomis. Pakeičiate darbovietę, kurioje Jūsų nebepastebi, kurioje jaučiatės nematomas. Dar blogiau - tampate "tamsios spalvos", nes vietoj objektyvaus įvertinimo iš vadovo gaunate emocijomis nepagrįstos kritikos… Ar prie to priprantama? Jei gaunama demotyvacijos bomba neatima iš jūsų prasmės jausmo ar užsibrėžto tikslo vardan ko kenčiate, išbūti tokiose aplinkybėse galima, tačiau susitaikyti ir priimti – vargu.

Apie ką šie scenarijai?

Apie SĄMONINGUMĄ. Apie sustojimą, apsidairymą ir pajautimą aplinkos, kurioje esate ir dirbate. Apie klausimo sau uždavimą, ar erdvė, kurioje esu man yra komfortabili, ar išgyvenu teigiamus jausmus ir patiriu sėkmės skonį darbe? Ar aš noriu likti čia, nes sąmoningai suprantu, kad mėgaujuosi darbu? Ar visgi man kažko trūksta trūksta, todėl verta ryžtis pokyčiams ir judėti kitur?

Laukiame ir Jūsų istorijų turinčių ir pilkų atspalvių!

Patiko, ką užrašėme? Pasidalink!

Gintė Žilinskienė

Gintė Žilinskienė

Mano LinkedIn paskyra

Skaitykite daugiau

Atranka360 socialiniuose tinkluose: